žiūrint 1982-ųjų metų F-1 apžvalgą kyla mintis, kad tai buvo turbūt liūdniausi metai Ferrari komandos istorijoje. Nepaisant to, kad jie tapo čempionais komandinėje įskaitoje. Tai buvo metai, kai Ferrari turėdama geriausius bolidus prarado jau beveik saujoje laikytą čempionės asmeninėje įskaitoje titulą, bet dar skaudžiau, kad tais metais Ferrari ir visa Formulė-1 prarado iškart du aukščiausio lygio pilotus, galėjusius vėliau tuo metu įsibėgėjančioje F-1 turbo eroje stoti vienon greton su didžiąja ketveriuke- A.Senna, A.Prostu, N.Manselliu ir N.Piquet.
Ketvirtąjį 82-ųjų sezono etapą San Marino GP ar bent jau ištraukas iš jo yra matę daugelis F-1 aistruolių. Dėl tuo metu ypač aštrių nesutarimų tarp Pasaulinės autosporto federacijos ir F-1 komandų sąjungos etape dalyvavo tik 14 lenktynininkų. Nedalyvaujant daliai stipriausių to meto komandų, tokių kaip Williams, Brabham ir McLaren, Imolos trasoje dominavo Ferrari komanda. Tačiau jos lenktynininkai neleido sirgaliams nuobodžiauti- G.Villeneuve ir D. Pironi pademonstravo vieną nuostabiausių kovų F-1 istorijoje. Kovą, kurios sportinį grožį deja vėliau užgožė užkulisinio purvo lavina. Nes trasoje išskirtinį azartą ir meistriškumą demonstruojantys sportininkai baugino komandos vadovą, liepusį lenktynių pabaigoje D.Pironiui nekliudyti ir atiduoti pergalę komandos draugui. Kaip žinia D. Pironi šiam nurodymui nepakluso ir paskutiniuose ratuose vėl aplenkė Villeneuve bei trečią kartą išsiveržęs į priekį sugebėjo apsiginti nuo aršių kanadiečio atakų bei iškovojo įsimintiną pergalę.
Tarp geriausios to meto komandos lenktynininkų kilusi įtampa žadėjo labai įdomų sezon., Deja, intriga baigėsi vos po dviejų savaičių. Baigėsi tragiškai, kai sekančio etapo kvalifikacijos pabaigoje įsirėžęs į kelią užkirtusį bolidą žuvo G. Villeneuve. Spaudai labai patogu ir pelninga buvo mistifikuoti šį įvykį, pateikiant šią tragediją kaip G.Villeneuve desperatišką pasirinkimą verčiau rizikuoti viskuo nei pralaimėti prieš komandos partnerį D.Pironi. Pironiui teko iškęsti jam primestą slibino įvaizdį ir šešėlį dėl menamos kaltės šioje tragedijoje. Nors vargiai ar kuris Gilles'o fanas būtų patikėjęs, jog analogiškoje situacijoje Gilles būtų atleidęs akseleratorių net jei tuo momentu ir nebūtų netiesiogiai kovojęs su Pironiu.
Po šios tragedijos Ferrari apgaubė gedulas, bet sezonas tęsėsi, ir rezultatai buvo geri- sezonui įpusėjus komandos lyderiu tapęs D.Pironi turėjo iškovojęs dvi pergales ir šešis sykius palipėjęs ant podiumo pakylos. Tad į dvyliktą sezono etapą Vokietijoje jis atvyko tvirtai pirmaudamas asmeninėje įskaitoje- nuo artimiausio persekiotojo Watsono jį skyrė 9 taškai o likę 5 etapai specialistų buvo vertinami kaip ypač palankūs galingais turbo varikliais ginkluotai Ferrari technikai. Tad prieš Vokietijos GP Didierio šansai tapti pasaulio čempionu buvo labai nemaži. Savo nusiteikimą iškovoti čempiono titulą D. Pironi pademonstravo ir penktadieninės kvalifikacijos metu, kai parodė geriausią laiką, beveik sekunde aplenkdamas antroje vietoje likusį A.Prost su Renault. Pagrindinis konkurentas J.Watson buvo tik dešimtas- silpni Ford motorai šioje trasoje neturėjo jokių šansų prieš galinguosius turbo monstrus.
Šeštadienį prapliupęs lietus nubraukė bet kokias viltis kam nors pagerinti savo rezultatą tad daugelis lenktynininkų net neišvažiavo į trasą. Tačiau tuo metu kai D.Pironi boksuose buvo sveikinamas su iškovota pole-position, jis nusprendė išbandyti bolidą ir šlapioje trasoje. Netrukus paaiškėjo, kad šis sprendimas tapo pražūtingu visai jo karjerai- per tirštus lietaus purslus nepamatęs trasą po avarijos užtvėrusio kito piloto bolido D.Pironi rėžėsi į jį visu greičiu...
Lenktynininkas per stebuklą liko gyvas, tačiau sužeidimai buvo tokie stiprūs, jog medikai jam pranašavo visam laikui prie vežimėlio prikaustyto invalido ateitį. Antro komandos lyderio per sezoną netekęs misteris Ferraris paskubėjo spaudai išplatinti pranešimus, jog jei įvyks dar vienas stebuklas ir D.Pironi pasveiks, lenktynininko vieta Ferrari komandoje jam visada garantuota.
1982-ųjų sezoną Ferrari baigė laimėdama konstruktorių taurę bet slegiama juodo netekties šešėlio. Paskutiniuose 5 etapuose nedalyvavęs D.Pironis bendroje įskaitoje tik 5 taškais atsiliko nuo čempionu tapusio Kekie Rosbergo, bet dėl išlikimo kovojančiam Didier tuo metu matyt tai rūpėjo mažiausiai...
Beje, stebuklas visgi įvyko ir po ilgo, 5 metus trukusio, tačiau sėkmingo gydymo D.Pironi sudebėjo visiškai atsitiesti po patirtų sužalojimų ir ėmė vėl dairytis į F-1 pusę. Tačiau "misteris Ferraris" nė girdėti nenorėjo apie savo emocingus pažagus laukti prancūzo sugryžtant išskėstom rankom- pikti liežuviai kalbėjo kad Ferrari bosas širdyje niekad neatleido Pironiui už 1982-ųjų San Marino GP, tad Didier teko tenkintis sutartimi su viena iš silpnesnių antro ešalono ekipų. Sutartimi, kuria jis taip ir nespėjo pasinaudoti. Kai likus kelioms savaitėms iki planuoto sugryžimo į F-1 draugai jam pasiūlė startuoti III-uoju pilotu greitaeigių katerių pasaulio čempionato viename iš etapų Didier mielai sutiko... Šį sykį likimas jo nepasigailėjo- kraupi katerio avarija baigėsi tragiškai visiems trims ekipažo nariams...
D.Pironi mirė 1987-ųjų rugpjūčio 23, sulaukęs vos 35-ių