Eksperto balsas: Ilona Staškutė

Tęsiame geriausiųjų 2010 m. „Formulės-1“ sezono rinkimus. Šiandien pristatome kolegės iš „Lietuvos žinių“ TOP’ą.
Kartu primename, jog dar vyksta geriausiųjų rinkimai F-1.LT vartotojų tarpe. Balsuokite!
---------
Niekada nebus taip, kad nekiltų abejonių, kuris lenktynininkas yra pats geriausias. Vieniems geriausias yra daugiausiai kartų nugalėjęs, kitiems – parodęs daugiausiai vaizdų, tretiems – tiesiog malonus žmogus ir įdomi asmenybė. Todėl ir mano geriausių lenktynininkų penketukas nepretenduoja į jokią objektyvią tiesą, kuri apskritai neegzistuoja. Objektyviausias lenktynininkų top5, kokį tik galime turėti, yra šio puslapio kairėje, o apačioje – penketukas, sudėliotas iš daugiau nei vien skaičių.
1. Sebastianas Vettelis
“Jaunasis vokietis nušluostė nosis labiau patyrusiems „Formulės-1“ vilkams“ – panašios antraštės švietė spaudoje, kai 23 metų amžiaus vokietis Sebastianas Vettelis laimėjo čempiono titulą. Neabejoju, kad tokios antraštės prieš beveik du dešimtmečius lydėjo jo tautietį Michaelį Schumacherį, su kuriuo jaunasis „Red Bull“ auksinis berniukas neretai lyginamas. Ir ne be reikalo – stebint komandos tupinėjimą aplink S. Vettelį ir jo santykius su komandos draugu, visa tai atrodo kažkur jau matyta.
Ilgai galvojau, ar būtent jį kelti į pirmąją top'o vietą. S. Vettelis šį sezoną buvo velniškai greitas, bet akivaizdu, kad ne visi taškai uždirbti vien jo pastangomis. Be to, kritinėmis situacijomis buvo prasiveržę keli arogantiški poelgiai, kaip po avarijos Turkijos GP.
Bet nepaisant to, tapti čempionu neužtenka tik sugebėjimo vieną trasos ratą apvažiuoti greičiau nei visi kiti. Ypač šiais laikais, kai technika apylygė, reikia talento ne tik gerai vairuoti, bet ir pritraukti prie savęs žmones. Dėl technikos galima nuspėti apytikslį lenktynininko rezultatą, bet nugalėtoją daugeliu atvejų lemia ne tik greitis ir geras bolidas, bet ir žmogiškasis faktorius – lenktynių ir komandos taktika. S. Vettelis tai puikiai įvaldė dar būdamas paauglys ir šįmet jo charizma atnešė jam čempiono titulą. S. Vettelis yra ne tik greitas, bet ir sugebėjo palenkti į savo pusę svarbiausius komandos žmones. Būtent tai yra ne vienadienio čempiono savybė.
2. Markas Webberis
Nujausdamas, kad „arba dabar, arba niekada", M. Webberis šį sezoną atidavė save daugiau nei šimtu procentų. Jis absoliučiai visose lenktynėse arba pelnė taškų, arba sudaužė automobilį, bandydamas jų uždirbti dar daugiau.
Dešimtmetį „Formulėje-1“ lenktyniaujantis australas tik pastaruosius dvejus metus gavo progą vairuoti jo sugebėjimus atitinkantį bolidą, bet žinojo, kad ekipa jau turi išsirinkusi savo čempioną. Nesvarbu, ką sezono eigoje apie pilotų lygybę pasakojo Christianas Horneris ar Dietrichas Mateschitzas, iš ekipos veiksmų viskas buvo aišku. Turkijoje S. Vettelis optimistiškai bandė lenkti komandos draugą ir vos nepabaigė jo lenktynių – komandos vadovai apkaltino M. Webberį. D.Britanijoje ekipa atėmė naujo tipo sparną – M. Webberis laimėjo lenktynes.
Sportininkai pasakoja, kad psichologinis nusiteikimas lemia labai didelę dalį lenktynių rezultato. O kiek Markui teko atlaikyti mes galime tik apytiksliai suprasti – jo ir ekipos konfliktas net prasiveržė į spaudą nors šiais laikais dauguma vidinių nesutarimų paprastai užglaistomi saldžiomis frazėmis. Viešai apskundęs bosą negali tikėtis paaukštinimo, taigi M. Webberis liko antras komandoje bei šiame top'e.
3. Nico Rosbergas
Jei dėl pirmųjų dviejų buvo sunku apsispręsti, kurį iš jų kilstelėti į pirmąją vietą, rimtai verto trečiosios nesugalvojau apskritai. Fernando Alonso pasirodymai buvo labai nestabilūs, nors į sezono pabaigą ir akivaizdžiai pagerėjo, Lewisas Hamiltonas per sezoną greičiau uždirbo ne čempiono, o žoliapjovės titulą, o Jensonas Buttonas buvo tiesiog nematomas. Jie jokiu būdu nėra prasti lenktynininkai – vis tik ne už gražias akis iki paskutinių etapų pretendavo į titulą, bet iš šios trijulės tikėjausi daugiau. Tuo tarpu keli žemesnėse pozicijose likę lenktynininkai nepatampė čempioniško penketuko nervų ne dėl talento trūkumo, o tiesiog dėl prastesnės technikos.
“Mercedes“ ekipa šį sezoną nė iš tolo nepriminė buvusios „Brawn”, todėl N.Rosbergas negalėjo tikėtis pačių aukščiausių vietų. Bet jis nuolat lenkdavo savo tituluotąjį komandos draugą ir sezoną baigė septintoje vietoje, nusileidęs tik trijų, akivaizdžiai stipriausių ekipų pilotams. Žiūrint vien į statistiką atrodytų, kad jokio progreso nėra – jis ir praeitą sezoną baigė septintas. Bet akivaizdu, kad šį sezoną Nico išspaudė iš automobilio maksimumą – net lenktyniaudamas kartu su Michaeliu Schumacheriu nesileido užtemdomas jo autoriteto ir aplenkė septyniskart čempioną dvigubu taškų kiekiu. Pirmose ketveriose lenktynėse Nico finišavo tarp pirmų penkių vietų, bet vėliau, kilus difuzorių skandalui, „Mercedes“ bolido forma stipriai krito. Todėl trečioji vieta šiame top’e N. Rosbergui yra ir kaip avansas, ir kaip palinkėjimas.
4. Robertas Kubica
Kol jo komandos draugas vilkdavosi rikiuotės pabaigoje, R. Kubica rasdavo progų pakovoti ir su lyderiais. „Renault“ šį sezoną akivaizdžiai atsiliko forma nuo lyderių trijulės, bet R. Kubica sugebėjo iškovoti du apdovanojimus daug jėgų ir atidumo reikalaujančiose trasose Monake ir Spa, ir neteko praktiškai garantuoto trečiojo nukritus ratui Suzukoje. Akivaizdu, kad jo potencialą mato ir daugiau svarbių „Formulės-1“ žmonių – matyt, ne be reikalo buvo kilę gandų, kad lenkas gali pereiti į „Ferrari“.
Bet nemanau, kad R. Kubicai to reikia. Šįmet jis su komanda patyrė nemažai išbandymų – „Renault“ automobilių gamintojas pamažu atsikrato F-1 ekipos, darbuotojams reikia sutarti su naujais savininkais, ir dar prisidėjo praėjusių metų Singapūro GP skandalas. Visoje šitoje mėsmalėje atrodė, kad būtent R. Kubica traukia komandą pirmyn, ir jei kitais metais jis gaus stipresnį bolidą, tikrai gali prisirinkti ir daugiau trofėjų.
5. Kamui Kobayashi
Taip, jis nekovoja dėl pirmų vietų, bet duoda tai, ko F-1 kurį laiką labai trūko – gerų vaizdų. Kai rikiuotės priekyje nieko įdomaus nevyksta, kameros nukrypsta į japoną, nes tikėtina, kas jis vis tiek ką nors parodys. K. Kobayashi liko kaip „Formulės-1“ kibirkštėlė, senosios dvasios dalis, kai šis sportas nebuvo toks šabloniškai apskaičiuotas ir sportininkai nebijodavo rizikuoti dėl trasos metrų, net jei lenkimas neatneš nė vieno taško.
Jam drąsiai skirčiau stabdžių profesoriaus titulą, nes K. Kobayashi sugeba stabdyti labai vėlai ir vis tiek „įsipaišyti“ į posūkį. Jam nėra skirtumo, ką lenkti, ar savo komandos draugą, kaip Nicką Heidfeldą Japonijos GP, ar paskutiniuose ratuose prašvilpti pro čempionato autoritetus, kaip Fernando Alonso ir Sebastianą Buemi Valencijoje. Tokie lenktynininkai kaip K. Kobayashi leidžia tikėti, kad F-1 nevirs robotų armija.
---------
Visą 2010 metų „Formulės-1“ sezoną apibūdinti vienu žodžiu būtų sudėtinga, bet jei reiktų išrinkti vienintelį epitetą – jis neabejotinai buvo įsimintinas.
Įdomių ir neįdomių lenktynių santykiu šis sezonas neišsiskyrė iš keleto praėjusių metų, bet visų rezultatų suma 2010-uosius pavertė išskirtiniais. Kiek pamenu, nėra buvę, kad prieš paskutinį sezono etapą į čempiono titulą pretenduotų net keturi lenktynininkai ir galiausiai laimėtų tas, kuris per 18 etapų nė karto nepirmavo bendrojoje įskaitoje.
Dar sezonui neprasidėjus buvo aišku, kad šįmet F-1 bus ne tokia, kaip anksčiau. Į rikiuotę stojo trys visiškai naujos, nuo nulio susikūrusios ekipos HRT, „Lotus“ ir „Virgin“, keitėsi vos pernai titulą laimėjusios „Brawn“ savininkai, „Renault“ bei „Sauber“ dalininkai. O kur plaukia pinigai, plaukia ir galia. Tik prieš sezonui prasidedant nebuvo aišku, kaip kartu su pinigais persiskirstys komandų pajėgumai.
Dar labiau kortas sumaišė reglamento pakeitimai, pagal kuriuos bolido svoris buvo padidintas iki 620 kg ir apriboti aerodinaminiai elementai. Komandoms teko kurti visai kitokius bolidus, o kai kurioms teko grįžti į pradinį tašką kilus difuzorių skandalui, kai „Mercedes“, „Force India“, „McLaren“ ir „Renault“ turėjo pakeisti savo bolidų galines dalis.
Griežti techniniai apribojimai turi dvi puses – kasmet reikia pratintis prie naujų taisyklių, o inžinieriams riboti kūrybines idėjas. Bet kartu šie technologijų stabdžiai neleidžia vienai ekipai ženkliai atsiplėšti nuo kitų ir iki paskutinio etapo negalime nuspėti, kas taps nugalėtoju.
Ekipos-naujokės iš tiesų nenustebino. Nieko keisto, kad pirmieji metai joms visoms buvo sunkūs, bet tokio aukšto lygio techniniame sporte reikia ne tik pinigų, bet ir patirties, kuri ateina tik su laiku. Bus įdomu, kaip šiai trijulei seksis kitais metais, bet į sezono pabaigą jie šiek tiek sumažino savo atsilikimą nuo lyderių.
Tuo tarpu ketvirtoji teoriškai nauja ekipa nustebino tikrai ne gerąja prasme. „Mercedes“, nusipirkusi čempionę „Brawn“ ir pasisamdžiusi tituluočiausią visų laikų „F-1“ lenktynininką, sezoną pabaigė vos ketvirtoje vietoje. Rosso Brawno verslo planas puikiai išdegė – pusvelčiui nusipirkęs šimtus milijonų „Hondos“ dolerių atsiėjusį bolidą, įrangą ir specialistus iškėlė komandą į aukštumas ir čempionų auksu spindintį fasadą pardavė „Mercedes“. Visai neblogai.
Kitamet F-1 vėl laukia naujovės – „Pirelli“, sugrąžinama KERS ir reguliuojami sparnai, todėl nėra garantijų, kad šiemetiniai lyderiai nebus nukarūnuoti.