“Grand Prix” istorija: devintasis dešimtmetis

F-1.LT / 2003-08-03 / 16:05:06

1980–ieji: prasideda Irano ir Irako karas, Šveicarijoje atidaromas ilgiausias pasaulyje Sankt Gotardo tunelis, kino ekranus užkariauja Steveno Spielbergo filmas “Indiana Jones”, o “Formulės-1” lenktynėse Franko Williamso komandai pirmą kartą pavyksta iškovoti ir pilotų, ir konstruktorių pasaulio čempionų titulus.

Augantys greičiai

Devintasis dešimtmetis prasidėjo tikru F-1 bumu – pasaulio čempionate dalyvavo net 20 (!) komandų. Tiesa, bumą lydėjo ir skandalai.

Augant lenktynių populiarumui prasidėjo kova dėl komercinių teisių. Joje susirėmė Tarptautinės automobilių sporto federacijos (FISA) prezidentas Jeanas Marie Balestre’as ir “Brabham” ekipos savininko Bernie’o Ecclestone’o vadovaujama “Formulės-1” konstruktorių asociacija (FOCA). Nuolatiniai konfliktai vos nesužlugdė “Grand Prix” varžybų. Galiausiai nesutariančias puses sutaikė legendinis “Ferrari” vadovas Enzo Ferrari. Komercinės teisės atiteko FOCA. Ši pareikalavo iš “Grand Prix” organizatorių didesnių mokesčių – norintys surengti pasaulio čempionato etapą turėjo pervesti į jos sąskaitą 540 tūkst. JAV dolerių. Ši suma būdavo išdalinama komandoms atsižvelgiant į rezultatus.

Kiekviena piniginė injekcija F-1 ekipų savininkams buvo reikalinga kaip oras, kadangi smarkiai išaugo konkurencija. Vieno rato apvažiavimo laikas per metus sumažėdavo vidutiniškai beveik trimis sekundėmis. Geresnius rezultatus lėmė dėl patobulintos bolido aerodinamikos pastebimai didėjantys greičiai posūkiuose. Kartu su technikos progresu iki 2,7 g (g – kūno svorio kartotinis) išaugo išcentrinės jėgos. Didžiausias rodiklis buvo išmatuotas tais laikais dar “nesulėtintame” Hokenhaimo “Ostkurve” posūkyje. Staigus greitėjimas gąsdino pilotus. Jiems tapo sunku nulaikyti galvą veikiant galingoms išcentrinėms jėgoms, vis daugiau pastangų ir koncentracijos reikėjo posūkiuose išlaikyti kojas ant pedalų.

Taisyklių neapgausi...

Norėdami dar labiau pagerinti bolidų aerodinamiką konstruktoriai ėmė atsižvelgti ir į menkiausias detales. Štai “Williams” inžinierius Patrickas Headas benzino siurblį perkėlė nuo “Cosworth” variklio į automobilio galą ir taip likvidavo papildomą oro srauto kliūtį.

1980–ųjų sezonas buvo labai nesėkmingas pasaulio čempiono titulą gynusiam Pietų Afrikos Respublikos atstovui Jody Scheckteriui – su “Ferrari” automobiliu tesurinko vos du taškus ir asmeninėje įskaitoje užėmė tik 19 vietą. Tų metų “Grand Prix” pirmenybių nugalėtojo laurai atiteko “Williams” pilotui australui Alanui Jonesui.

Prieš 1981-ųjų čempionatą etapą nuo važiuoklės šonų buvo pašalinti “sijonėliai”, tiksliau pakeisti skydais, kurių aukštis nuo kelio turėjo būti ne mažiau kaip 60 mm. “Lotus” komandos vadovas Colinas Chapmanas ketino gudriai nepaisyti šio draudimo – jo nurodymu 88 modelis buvo pagamintas su “dviguba” važiuokle. Minkšta pirminė su nejudriais skydais posūkiuose užsandarindavo “antrinę“ važiuoklę iki pat asfalto! Šis projektas surijo didžiąją dalį biudžeto, tačiau lauktos sėkmės neatnešė. Funkcionieriai “perkando“ gudravimą ir neleido “Lotus” ekipai naudoti 88-ojo modelio. Vis dėlto taisyklių sergėtojai savo nepasiekė: lekiant trasa (kai joks komisaras negalėdavo patikrinti automobilio atstumo iki žemės) dauguma konstrukcijų nusileisdavo…
Dar viena naujovė buvo visiškai legali ir tapo nauja gaire. “McLaren” ir “Lotus” komandos pirmosios pagamino monokokus ne iš aliuminio, o iš anglies pluošto. Tiesa, jo privalumus – didesnį atsparumą persikreipimams ir piloto saugumą – iš pradžių užgožė konstrukcijų svoris.

1982-ųjų sezonas prasidėjo “Brabham” ir “Williams” triukais. Konkurencija vertė kiek įmanoma mažinti bolidų svorį. Po lenktynių sveriant automobilius uždarame parke būdavo leidžiama papildyti aušinimo skysčių atsargas. Minėtos ekipos į savo automobilius įdėjo tariamus stabdžių aušintuvus. Po varžybų “Brabham” ir “Williams” mechanikai pripildydavo iki tol tuščias buvusias talpyklas ir taip susidarydavo mažiausias leistinas 580 kg bolido svoris!

1981 metų čempionas “Brabham” pilotas Nelsonas Piquet ir “Williams” atstovas Keke Rosbergas Brazilijos etape užėmė pirmąją ir antrąją vietas, tačiau buvo diskvalifikuoti. Oficialiai triuką su aušinimo skysčiais FIA uždraudė tik po kelių savaičių.

F-1 lankėsi mirtis

1982-ųjų sezono favoritu tapo “Ferrari” kanadiečio Gilles’io Villeneuve’o ir prancūzo Didier Pironi duetas. Veikiausiai vienas iš jų būtų tapęs pirmuoju lenktynininku, iškovojusiu čempiono titulą su bolidu, kurį varė motoras su turbokompresoriumi, tačiau abu sportininkai tapo sunkių avarijų aukomis.

G.Villeneuve’as, 1997 metų pasaulio čempiono Jacques’o tėvas, žuvo gegužės 9 dieną. Piloto, kurį fanai Italijoje dar ir šiandien garbina kaip šventąjį, gyvenimas nutrūko Zolderio trasoje, Belgijoje, susidūrus su vokiečio Jocheno Masso “March” bolidu. Deja, kanadiečio mirtimi tragedijos nesibaigė – vos po keturių savaičių Monrealyje atsitrenkęs į starte sustingusį D.Pironi bolidą žuvo jaunas italų pilotas Ricardo Paletti.

Po Villeneuve’o mirties rimčiausiu kandidatu į čempiono titulą buvo laikomas jo komandos draugas D.Pironi. Prancūzas jautėsi kaltas dėl kanadiečio mirties – prieš lemtingą Belgijos GP vykusiame San Marino etape jis aplenkė Gilles’į paskutiniame posūkyje. Didier iškovojo pergalę, tačiau užsitraukė komandos draugo nemalonę – šis teigė, kad pagal susitarimą prancūzas neturėjo taip elgtis ir žadėjo revanšą...

Pironi F-1 karjerą užbaigė kraupi avarija per treniruotes (užlėkė ant A.Prosto automobilio rato ir po skrydžio oru smarkiai trenkėsi į žemę) Hokenhaime, per kurią sunkiai susižalojo kojas. Nors Didier dalyvavo tik dešimtyje iš 16 etapų, jis vis dėlto tapo 1982 metų vicečempionu!

Nugalėtoju tapo suomis K.Rosbergas iš “Williams” ekipos. Kaip ir 1958 m. triumfavęs Mike’as Hawthornas, Keke įėjo į “Formulės-1” istoriją sugebėjęs iškovoti čempiono titulą turėdamas tik vieną pergalę. Iš viso per savo karjerą K.Rosbergas ant aukščiausio garbės pakylos laiptelio kilo penkis kartus. D.Pironi žuvo 1987 m. per sportinių katerių lenktynes.

Varikliuose – po 1000 “arklių”!

1983 metais į priekį galutinai išsiveržė komandos, kurių bolidus varė motorai su turbokompresoriais. Vos 1,5 litro darbinio tūrio agregatų galia augo iki begalybės. Iki 1986 metų buvo peržengta 1000 “arklių” riba. Kai kurie variklių gamintojai nebegalėjo tiksliai pasakyti galios, nes neužteko matuoklių skalių...

BMW keturių cilindrų monstro, kuriuo Nelsonas Piquet su “Brabham” 1983 m. iškovojo čempiono titulą, treniruočių versija tikrai “išspausdavo” 1250 AG. Optimistai kalbėjo netgi apie 1300 ar 1400 AG! Šio galiūno dėka Gerhardas Bergeris prie “Benetton” bolido vairo per kvalifikacines Italijos “Grand Prix” varžybas Moncoje pasiekė rekordinį greitį – 351,220 km/val. Po to tirolietis labai pagarbiai prisipažino, kad važiuojant tokiu tempu trasa su kiekvienu greičio kilometru pastebimai siaurėjo...

Jau kitais metais saugumo sumetimais FIA sugalvojo vožtuvus, kurie turbokompresorių sukuriamą slėgį iš pradžių turėjo sumažinti iki keturių barų. Kadangi federacija paskelbė savotišką karą turbokompresoriams, jų “pučiamas” slėgis buvo sumažėjo iki, atrodytų, juokingų 2,5 barų. Tačiau viską paaiškina taisyklės – vienam “Grand Prix” galima buvo sunaudoti daugiausia 150 litrų benzino. Tuo tarpu 3,5 litro įsiurbiamiesiems varikliams nebuvo jokių degalų sąnaudų apribojimų, tiesa, per lenktynes degalų atsargų pildyti nebuvo leidžiama ir jiems. Apskritai dėl didžiulių kliūčių, kurios buvo sukurtos “turbo” motorams, nesitikėta, kad su jais pavyks kovoti dėl čempiono vardo. Vis dėlto iki 1989 m., kai turbokompresoriai buvo uždrausti, būtent su jais buvo skinami nugalėtojų laurai, tiesa, “arklių” skaičius nuo 1000 sumažėjo iki 700.

Finiše skyrė tik pusė taško

1984-ųjų sezonas išgarsėjo bene atkakliausia kova dėl čempiono titulo. Į jį pretendavo “McLaren Porsche” pilotai Niki Lauda ir Alainas Prostas. Nugalėtojas turėjo paaiškėti paskutiniame – Portugalijos etape. Niki lenkė Alainą 4,5 taško. Eštorile prancūzas lenktynes pradėjo antras – “pole-position” iškovojo N.Piquet (“Brabham”). Per startą Alainas įveikė brazilą, tačiau į priekį išsiveržė K.Rosbergas (“Williams”) ir N.Mansellas (“Lotus”). Pastarąjį Prostas aplenkė jau antrame rate, o po 7 ratų tapo lyderiu. N.Lauda startavo tik penkioliktas. Norėdamas iškovoti čempiono titulą jis turėjo finišuoti bent antras. Likus 18 ratų iki lenktynių pabaigos austras važiavo trečias. Tada antrą važiavusį N.Mansellą ištiko nesėkmė – sugedo anglo bolido stabdžiai. Lauda užėmė antrąją vietą ir tapo čempionu. Komandos draugą įveikė tik puse taško ir nugalėjęs iškilmingai tarė: “Alainai, tu buvai “kiečiausias” varžovas”.

Šį austro čempiono titulą galima vadinti žygdarbiu, nes tik nedaugelis tikėjosi, kad Lauda tiek fiziškai, tiek ir dvasiškai atsigaus po 1976 m. Niurburgringe patirtos sunkios traumos. Po 1985 m. Niki atsisveikino su “Formule-1”.

1984 m. atstovaudami “Toleman” ir “Tyrrell” debiutavo du jauni ir talentingi pilotai: brazilas Ayrtonas Senna ir vokietis Stefanas Beloffas. Pastarasis po metų žuvo Belgijos etape per sportinių automobilių lenktynes. Tuo tarpu A.Senna netrukus tapo vienu iš žymiausių ir mylimiausių F-1 lenktynininkų.

Čempioną nulėmė... ”antis”

1985 ir 1986 m. čempionu tapo A.Prostas. Pirmaisiais metais su juo iš paskutiniųjų kovojo “Ferrari” atstovas Michele Alboreto. Sezono pradžia jam buvo sėkminga, tačiau netrukus Prostas tapo lyderiu. Italo bolidas galimybėmis žymiai nusileido “McLaren” technikai – štai Silverstoune pergalę iškovojęs Alainas antrą finišavusį Michele aplenkė ratu. Iki tol beatodairiškai kovojęs italas po Didžiosios Britanijos etapo nuleido rankas...

1986 m. iššūkį Prostui metė į “Williams” perėjęs N.Mansellas. Paskutiniame etape jam tereikėjo finišuoti trečiam ir būtų tapęs čempionu, tačiau Adelaidės trasoje lekiant 300 km/val. greičiu sprogo padanga. Dviejų taškų persvara nugalėtoju vėl tapo Alainas.

Beje, anglo nesėkmę išprovokavo “Mclaren” vadovas Ronas Dennisas. Prieš lenktynes jis paleido gandą, kad Australijos etapui “Good Year” firma pateiks ypatingas padangas, kurios ištvers visas lenktynes. Padangų tiekėjas šią “antį” neigė, tačiau “Williams” nusprendė stebėti, kaip elgsis “McLaren”. R.Dennisas Alaino naudai nusprendė paaukoti kitą savo ekipos pilotą K.Rosbergą. Šis važiavo trasa, kol sprogo padanga. Suomio likimas ištiko ir N.Mansellą... “Williams” nutarė neberizikuoti ir į boksus pakvietė N.Piquet, kuris taip pat turėjo galimybių tapti čempionu. Vėl nugalėjo A.Prostas, trumpam tapęs aktoriumi – suvaidino, kad pradūrė padangą ir užsuko į techninės pagalbos zoną, kur “McLaren” mechanikai uždėjo naujų padangų komplektą.

Sennos ir Prosto era

1987 m. į “McLaren” komandą atėjo “Honda” ir A.Senna. Vėliau prancūzas teigė, kad ekipos vadovas Ronas Dennisas suteikė jam galimybę rinktis tarp Ayrtono ir jo tėvynainio N.Piquet. Pasirinko Senną, nes manė, kad šis, naujos pilotų kartos atstovas, bus rimtesnis varžovas.

Atspėjo... Jų dvikova, prasidėjusi 1984 m. per automobilių sporto žvaigždžių lenktynes Niurburgringe, tęsėsi beveik dešimt metų. Kovodami tiek žodžiais, tiek darbais, kvapą gniaužiančiais drąsiais manevrais ir apgalvotais taranais šie pilotai pavertė devintąjį dešimtmetį “McLaren” – Alaino ir Ayrtono era. Štai vien per 1988 metų sezoną jiedu iškovojo 15 pergalių iš 16 galimų.